PRANCŪZIJOJE PAJUTAU KALNŲ RAMYBĘ, ŠVELNUMĄ, MEILĘ…

Išauš rytas, ir iš miego pažadins lauke žaidžiančios ožkelės ir joms ant kaklo žvangančių varpelių skambesys. Prie spalvingo pusryčių stalo su gitaros akordais ir dainomis pasitiks grupių vadovai ir pakvies į trijų valandų prancūzų kalbos pamoką. Kalnų apsuptyje užvirs diskusijos apie ekologiją, meną, visuomenės problemas, kiekvienas atras galimybę ugdyti kūrybiškumą ir plėsti akiratį. Po pietų – metas vandens sportui ir įvairiems žaidimams, o vakaras užsibaigs filmu po žvaigždėtu dangumi, dainomis prie laužo bei atviru pokalbiu su naujais draugais. Ir tai – tik viena edukacinės stovyklos FIL Ado diena. Stovyklos, įsikūrusios pačiuose Prancūzijos pietuose, šalia jaukaus kaimelio, netoli Perpinjano miesto, tarp žydros Viduržemio jūros ir Pirėnų kalnų. Čia neužmirštamos atostogos ir įgytos prancūzų kalbos žinios – garantuotos.
Balandžio dvyliktą dieną Šeduvos gimnazijoje vykusiame prancūziškos dainos festivalyje „L‘amour change le monde“ (liet. „Meilė keičia pasaulį“) man nusišypsojo sėkmė ir tapau laureate. Prancūzijos ambasados Lietuvoje dėka konkurse laimėjau galimybę rugpjūčio 4–14 dienomis ne tik pažinti Prancūzijos kalnus ir ežerus, pasimėgauti jos krantus skalaujančios jūros ošimu, bet ir pagilinti kalbos žinias. Nuo pat vaikystės mane lydėjo svajonė išmokti šią meilės kalbą, tad būdama čia pajutau, ką iš tiesų reiškia euforija. Apima neapsakomas jausmas, kai bestebėdama dūžtančias jūros bangas imi suprasti, ką aplinkui kalba vietiniai, o trečią naktį stovykloje prancūzų kalba aplanko ir sapne. Malonu girdėti pasaulyje skambančią prancūzų kalbą ir taip  gera klausytis pokalbių apie pasaulį kitomis kalbomis. Prancūzijoje sutikau bendraminčių iš įvairiausių šalių, su jais ryšį palaikau iki šiol. Čia susirinko vaikai iš visos Europos, Azijos ir Amerikos, tad aidintis juokas ir dainos skambėjo bent dešimčia skirtingų kalbų. Be viso to, stovykloje įveikiau ir aukščio baimę – šuolis į vandenį iš šešių metrų aukščio bei ekstremalios pramogos medžių viršūnėse toli gražu nepriminė komforto zonos. Čia pajutau ir kalnų ramybę, kur aplink nė gyvos dvasios, o saulei leidžiantis ryškiai raudonas dangus apgaubia horizontą. Čia pajutau šilumą, sklindančią iš kiekvieno sutikto žmogaus akių. Čia pajutau Meilę.
Nauji bičiuliai, neįkainojama patirtis ir nepakartojamas laikas nuostabioje šalyje – už visa tai esu dėkinga kasmet prancūziškos dainos festivalį organizuojančiai Šeduvos gimnazijos bendruomenei ir jų prancūzų kalbos mokytojai Virginijai Butvilienei, Prancūzijos ambasadai, Prancūzų instituto Lietuvoje kalbos ir švietimo programos vadovei Snieguolei Kavoliūnienei bei kursų ir egzaminų skyriaus asistentei Ernestai Ignotienei. Ir, žinoma, savo mylimai mokytojai Rimai Stapušaitienei, kuri ir užkrėtė mane meile šiai šaliai ir kalbai.
„Le plus beau voyage c‘est celui qu‘on n‘a pas encore fait.“ – Loïck Peyron (liet. „Gražiausia kelionė yra ta, kuri dar neįvyko.“). Todėl laukiu naujų kelionių ir naujų įspūdžių.

Marija Kacilevičiūtė,  Pakruojo rajono, Linkuvos gimnazijos 4g klasės gimnazistė